Motociklininkų pasaulyje skaičius 13 turi savo legendas. Vieni sako kad tai neva maištininko ženklas. Kiti – kad tai nepriklausomybės simbolis. Treti dar mėgina prikabinti narkotikus – nes fantazija pas juos dirba stipriau nei realybė.

Bet esmė paprasta:
„13“ visada buvo ženklas tiems kurie gyvena pagal savo taisykles.
Be pataikavimo.
Be bandymo įsiteikti.
Be poreikio būti „priimtam“.

Baikeriai su šituo skaičiumi –  tie – kurie nesikrausto į rėmus. Jie renkasi kelią –  ne publikos nuomonę. Jie renkasi tylą – ne triukšmą. Jie renkasi savo tempą – ne koloną.

Ir jei žiūrėčiau teoriškai -viskas turėtų būti taip: žmogus renkasi simbolį.
Pas mane buvo kitaip – Simbolis pasirinko mane.

Aš net nebuvau arti to pasaulio kai „13“ pirmą kartą prilipo. Jis tiesiog atsirado — ant liemenės  ant šalmo ant motociklo ant durelių ant visko ką turėjau. Ir geriausia dalis: aš niekada nemėginau jo „prisijaukinti“. Jis pats atėjo – pats liko – pats išsiplėtė iki to kad šiandien – kur bepažiūrėsi – mano gyvenime „13“.

Ant mano visų Harley – yra.
Ant mano liemenės  – yra.
Ant šalmo taip pat.
Ant seno pikapo – yra.
Ant BMW kuriam jau metalas pavargęs – yra juodas numeris 13.
Internete mane rasti galima nr13.lt ir 13nr.lt

Ir tada atėjo diena kai supratau kodėl viskas taip vystėsi.

Meda gimė 13 dieną.

Ir čia viskas stojo į savo vietas.
Tas skaičius kuris visur lipo prie manęs pasirodo nebuvo apie motociklus.
Ne apie kultūrą.
Ne apie taisykles ar jų laužymą.

Jis buvo apie vieną žmogų dėl kurio šiandien aš vis dar keliuosi rytais.
Apie žmogų, kurio niekas neišlaiko širdyje atsitiktinai.
Apie žmogų kuriam visą gyvenimą stengiuosi palikti kelią švaresnį nei radau.

Ir tada supratau:
„13“ nėra mano pasirinkimas.
Tai ženklas, kuris mane rado pirmas.
Pasižymėjo.
Užsidėjo ant manęs savo žymę.
Padarė taip, kad kelyje mane pažintų iš tolo ne pagal motociklą – o pagal istoriją kurią nešioju ant nugaros.

Motociklininkų pasaulyje „13“ reiškia laisvę nuo svetimų taisyklių.
Man – laisvę nuo kaukių.
Rebeliją nuo tuščios realybės.
Nepriklausomybę nuo tų kurie masto kategorijomis „galima, negalima“.
Ir absoliučią tyliai nešamą ištikimybę savo žmogui.

„13“ tapo mano ženklu ne todėl kad norėjau išsiskirti.
O todėl kad kažkas didesnio už mane pasakė:
„Tu čia – ir Tu ne be reikalo.“

Ir kai važiuoju keliu kai girdisi  variklis – kai pro liemenės tarpus odą bado vėjas – aš žinau:
žmonės mato skaičių.
Bet mano gyvenimas mato prasmę.

„13“ manęs nepaliko nuo pirmos akimirkos, kai pas jį prisilietė ranka.
Dabar suprantu kodėl.