Taip tuščia name

Už lango lyg medį kas kerta

Išduosi mane

Tu tūkstantis pirmąjį kartą

Išeisiu tykus

Ir niekad į tą žiemą negrįšiu

Regėsiu laukus

Ir klevą, išganymo kryžių

Bet liks sopulys

Pusnynuos palaidotas vardas

Šerkšnota šalis

Dejuos užsitrenkusiais vartais

Todėl ir kalbu

Lyg poterius dieną ir naktį

Pabūk dar, pabūk

Dar spėsime visko netekti

Bus aukštas dangus

Pavasario vandenys platūs

Sutiksiu draugus

Gyvensiu ateinančiais metais