Arba čia tiesiog pasidarė šilčiau
Paklausei, ar girdi kaip dega laidai?
Mano viduje – aš prisėdau arčiau
Aš nežinojau kaip kvėpuoti dangus
Man rodė ženklus kurių nematau
O Tu sakai bandyk išgirsti – brangus
Šita širdis liepsnoja tik Tau
Atsitiko, kad mūsų buvo tik trys:
Tu Aš ir lietaus kambarys
Aš negalėjau įžiūrėti raidžių
Aš užsimerkiu ir atrodo girdžiu kaip
Kaip tyliai smilksta, kaip dega giliai
Į viršų kyla šviesos spinduliai
Nebelieka nei vakar nei ryt
Tu pakeli ranką ir pradeda lyt
Galėjo būti, kad išaušo diena
Laikrodis mušė trečią nakties
Mušė taip, kad ši išėjo viena ir aš
Atsimerkiau vien nuo šios minties
Taip ir sėdėjom metus o gal tris
Tu aš ir lietaus kambarys
Kaip žaislai kurių nieks negirdės
Degančiais laidais prie širdies
Skamba juokas giliai šuliny
Aš esu, o Tu – gyveni
Mane nupūs vėjas rytų
Jeigu sudegsiu anksčiau negu Tu
Sakai: “Nėra pabaigų ir pradžių”
Ir Aš tikiu Tavim, nors beveik negirdžiu
Tai žiūrėk į šviesą, į mane nežiūrėk
Sako jis išėjo. Ir tiek.
