Išdegė pūgos kariasi žodžiai

Lyja pavasario lietūs nuobodžiai

Ir keliasi dangūs aukštais –  ir aušta

Ir ašaros Tavo krenta su paukščiais

 

Ir mylisi pievos ir gesta žibintai

Beprotiškai baikščiai Tu juos užgesintai

Sūpynėse supasi – nesisupa niekas

Ta meilė mieloji nelyginant sliekas

 

Ir kartojam save ir mokomės mokytis

To ką jau turim ir tai – dėl ko tylim

Taip tyliai ir švelniai leidžiasi zylė

Ant Tavo blakstienų žiemoja nebyliai

 

Ji kaip ir mes – visai užsimiršo

Vėlavo ir niršo už tokį likimą

Už šventą ir saldžią mirtį kaip dieną

Kurią ji surado ant Tavo blakstienų

 

Mes – lyg šunys senukai už pieninės vartų

Trokštam troškimo pabėgt šitiek kartų

Kartu ir po vieną lyg snaigės laimingai

Grįžtam atgal ir tik žvilgsniu ilgesingai

 

Stebim save ir ilgimės godžiai

Kai lyja pavasario lietūs nuobodžiai

Ir šimtmečių šviesos dar kvepia ugnim

Ir šimtmečių šviesos dar kvepia ugnim

 

Dabar aš tenoriu pasilikt su Tavim..

 

Domantas Razauskas