Aš girdėjau kaip Jis ateina iš toli sustodamas krebždendamas daiktus šiulslinėje ieškojo – neskubėjo – lyg atlikdamas kasdieninį darbą “iš reikalo”. Buvo tamsu vėlus metas vasarą kai  jau tikrai tamsu. Tai buvo  pirmasis  peronas traukinių stotyje – Jis tikrino vietas kur gali rasti taros. Kartu su Juo ėjo nedidelis šunelis. Šuo matėsi  buvo įpratęs prie tokios veiklos prie kiekvieno žmogaus sustojimo laukė ir niekur neskubėjo net nesidomėjo ką jo šeimininkas veikia sustojęs – tiesą pasakius neskubėjo jie abu. Juos mačiau iš toli būdamas tamsoje – Jie  manęs nematė. Buvau atokiau ne apšviestoje vietoje. Nustebau kad žmogus nestabtelėjo prie mano motociklo kurį buvau palikęs perone prie bėgių – žmogaus akiai neįprastoje vietoje – kiti  atkreipia dėmesį į motociklą stabteli užmeta akį apžiūri. Šiam zmogui nerūpėjo kodėl mano chromu blizgantis motociklas stovi viduryje nakties paliktas traukinių stoties perone vienas. Pagalvojau liūdnas žmogus turėtų būti – gal praradęs svajones ar net ir viltį jas turėti. Ir ne todėl kad Jam turėtų patikt mano motociklas bet todėl  kad atrodė bet koks pasikeitimas aplinkoje jam nė motais. Pasirodė kad  rūpi tik rasti kuo daugiau po 10ct kainuojančios taros…

Liūdna buvo  širdyje dėl to žmogaus