Klausi miela kaip aš gyvenu

Ačiū šiaip sau – nemiga kas naktį

Tartum lynu įtemptu einu

Ir bijau pusiausvyros netekti

 

Nugarmėt bedugnėn grumsteliu

Iš neišmatuojamos aukštybės…

Tad laikausi miela kiek galiu

Spindulio auksinio įsikibęs

 

To kuris trumpėja nuolatos

ir kasdien ilgyn šešėlį meta

Jau tokia dalia manos kartos –

Mes nežinom – ką rytojus žada…

 

Aš jaučiuosi tartum ties riba

Nuo vidinės įtampos pavargęs:

Išlaikysiu ją kol kas – arba

Viskas vieną kartą staigiai perdegs

 

Ir į juodą nežinią garmės

Lyg į tamsią naktį eitum vienas…

Miela palinkėk man ištvermės

Eiti paskui saulę  kaip varnėnui

 

Vytautas Rudokas