Rinkau į stiklainį kiekvieno vakaro tylą

Laukiau kol dangus pilnai užkims

Maniau jo dangtį atsuksiu ir vėl praeityj Aš

Ten kur tyla – mane nuramins

 

Buvai taip arti skyrė mus tik drabužis

Ta juoda nakties suknia

Stebėjau kaip viskas aplinkui sudužo

Per Tave ir mane – turbūt per mane..

 

Eit kiaurai per sienas – delne laikyt ugnį

Man pasirodė kad – Tu žvilgsniu paprašei

Besiekdamas kosmoso pasiekiau dugną

Nelaiku – negražiai…. mhmm.. negražiai

 

Jau viskas pasibaigė slenka tik titrų

Pailgi pailgi – raidžių traukiniai

Jei Aš vėl būčiau aš ar tada pasiliktum?

Aš žinau Tu žinai – Tu žinai..

 

Kaip man išlaikyti bent vieną sekundę?

Tų miškų – su Tavim!

Po tūkstančio metų miego pabudęs

Aš negaliu prisimint – negaliu prisimint

 

 

Aš negaliu prisimint – negaliu prisimint

Aš Negaliu prisimint

Aš NEGALIU PRISIMINT…

 

Jonas Krivickas